Maršruto atstumas: 312 km (nuo/iki mūsų namų Vilniuje)
Trukmė: 11 val (su sustojimais lankytinuose objektuose ir pietumis, vakarienė buvo mašinoje grįžtant namo)
Patikimas: 8/10, labai gražūs gamtovaizdžiai, atrodė, kad turime išsamių lankstinukų, bet tiek juose, tiek keliuose pritrūko informacijos/ženklų. Tik po kelionės netyčia internete radau, kad galima buvo nusipirkti 1 bilietą už 7eu (šeimai už 25eu) ir aplankyti visus muziejus (daugiau informacijos http://www.baranauskas.lt/lt/left/kvieciame/informacija-turistams/).
Važiavome magistrale Vilnius - Panevėžys ir prie Ukmergės pasukome link Utenos.
Kavarske sustojome prie simpatiškos geltonos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Tikėtina joje buvo/bus švenčiamos vestuvės, nes bažnyčia buvo išpuošta baltais kaspinais. Viduje kiek mažoka piešinių ant lubų, bet čia skonio reikalas. Pasivaikščiojant po bažnyčios teritoriją pamatai viso miesto panoramą.
Už bažnyčios vedė ženklai į Šv. Jono šaltinį. Kaip teigia Anykščių informacinis puslapis, tai gaivaus tyro vandens versmė kalnelio viršuje prasigraužusi net 134 metrus nuo Šventosios upės vagos lygio. Vanduo tikrai vėsus, ypatingo skonio nepajaučiau, bet vietiniai ten buriavosi su įvairia tara.
Grįžus į pagrindinį kelią ir kiek pavažiavus pamatėme ženklą į Vetygalos atodangą. Pasirodo prieš ją dar buvo Daumantų atodanga, bet ženklo nematėme ir pravažiavome. Prie Vetygalos atodangos daug stačių kalvų (su tvarkingais mediniais laipteliais). Visu grožiu atodangos nepamatysite, nes vaizdą užstoja lapija. Bet sustoti ir apsidairyti tikrai verta.
Anykščiai iš tolo pasitiko savo gražiąja raudonų plytų Šv. apaštalo Mato bažnyčia. Norėjome gauti vietinių rekomendacijų informacijos centre, deja, jis savaitgaliais nedirba. Laimei lauke po stogu yra naudingų lankstinukų.
Iš Šv. Mato bokšto (įėjimas 1eu) atsiveria puikūs miesto vaizdai. Sužavėjo, kad dairantis pro bokšto langus gali klausytis per kolonėles miesto istorijos, taip pat gali įdomių dalykų pasiskaityti ant sienos stendų. Pati bažnyčia iš vidaus irgi graži, "kvepia" senove: ne tik suolai, bet ir kunigo bokštelis, altorius, grindys - iš medžio. Bažnyčia pasipuošusi vitražais.
Čia pat graži miesto biblioteka. Netoliese grindinio plytelės su įvairių kalbų pasisveikinimais ("Laba diena"). Keista, bet biblioteka neįtraukta į lankytinus objektus. Nors šalia bibliotekas puikus vaizdai - vienoje pusėje Šv. Mato bažnyčia ir A. Baranausko statula, kitoje pusėje miesto fontanai ir A. Vienuolio paminklas. Minėtais vaizdais galima pasigrožėti prie bibliotekos įrengtame hamake, supynėse arba ant masyvių medinių laiptų.
Miesto centre puikavosi Laisvės paminklas.
Toliau pajudėjome link Arklių muziejaus. Jis mus pasitiko milžinais mediniais arkliais. Tiek ši konstrukcija, tiek pats muziejus maloniai nustebino - daug įdomių skaitinių mažam ir dideliam, audio ir video informacijos pateikimas, didžiulis plotas autentiškų pastatų, malonūs pasakojantys gidai kiekviename namelyje, supynės, mediniai ir gyvi arkliukai... Muziejuje (bilietas 4eu) pateikta informacija ne tik apie arklius, bet ir senuosius lietuvių buities papročius: galima gyvai pamatyti, kaip kaitina ir formuoja metalinius dirbinius ar lipdo molinius gaminius, kaip drožia medį ar audžia audinius. Senovinėse autentiškose trobose galima pamatyti kaip anksčiau kaime žmonės gyveno, papasakojo apie jų papročius, mūsų panelei parodė, kaip vaikai žaisdavo. Žmonių buvo nedaug, tad norėjome viską ramiai apeiti, bet mūsų panelei labiausiai rūpėjo pajoti ant ponio.
Šioje teritorijoje yra puikiai priderinta kavinė su lietuviška virtuve. Kainos kaip Vilniuje (sriuba 2-4 eu, antri patiekalai 3-13eu), bet atnešė labai greitai. Netoli dar kabo skelbimas apie parduodamą naminę duoną. Beje, netoli Anykščių pakeliuose buvo kelios šviežių obuolių sulčių parduotuvės.
Po sočių pietų mūsų mažylė užmigo mašinoje, o mes pajudėjome toliau link Šeimyniškėlių piliakalnio. Tik nepravažiuokite, nes nuo arklių muziejaus pasukus į kairę ir pavažiavus kelias min, iškart po kairę už medžių slepiasi medinė pilis. Keista, bet informacinis ženklas pateiktas kelio kairėje prie medžio, todėl labai lengva jo nepastebėti. Vorūtos medinė pilis priminė Medininkų pilį, tik visa medinė. Pilies kiemelyje matėsi daug aktyvių veiklų (šaudymas iš lanko, kliūtys), bet į vidų mes neėjome. Šiek tiek palaipiojome per kalnus ir važiavome toliau.
Kitas sustojimo taškas - Burbiškio dvaras. Jis šiek tiek nuvylė, nes kaip dvaras gana mažokas - veikiau dvarelis, aplinka sutvarkyta labai paprastai ir kukliai.
Prie Puntuko akmens įsiamžinome prie traukinuko, kuris kas 45min kursuoja Puntuko akmuo - Anykščiai - Puntuko akmuo (3eu bilietas į vieną pusę). Tada drąsiai vaikščiojome per Lajų taką (1e bilietas). Lipant į apžvalgos bokštą šiek tiek išpylė karštis mane, nes laiptai ir šonai metaliniai su skylutėmis, pati konstrukcija lengvai siūbuoja... Bet vaizdas nerealus..
Toliau per miestelį pajudėjome link Kalitos kalno - juk reikia vasarą su rogutėmis pasivažinėti (1 nusileidimas 2eu). Beje, prie rogučių trasos yra didelė ir nauja vaikų žaidimų aikštelė. Pravažiuojant dar įamžinome Anykščių koplyčią.
Vakarop padaugėjo debesų, sutemo ir ženkliai atvėso. Bet nuotaikos nesugadino ir nuvažiavome į Siauruko muziejų. Deja nespėjome į muziejaus darbo laiką (dirbo iki 19h), bet kaip sakė pats traukinių saugyklos darbuotojas - muziejus nedirba, bet visi traukiniai dar stovi :)
Jau važiuojant į priekį už Kavarsko kelyje užmačiau užtvanką, bet dėl laiko taupymo nestojome. Tad keliaujant atgal įamžinome Kavarsko tvenkinį, jo užtvanką, gražiuosius Šventosios upės posūkius ir tarp medžių išlindusius Šv. Jono bažnyčios bokštus.
Pakeliui neatsispyriau pagundai sustoti keliose smėlio kasyklose, kurios priminė Marsą. O tolumoje matėsi smarkiai lijo. Tad skubėjome namo.
Štai ir viskas. Kelionė trumpa, bet optimali :)
